Žymus italų teologas kardinolas Camillo Ruini spalio mėnesį išleido knygą apie mirtį. „Ar egzistuoja „po to“?. Mirtis ir viltis“. Kaip savo knygos pratarmėje rašo jis pats, 2012 metais užbaigęs savo ankstesnę knygą, jau nebegalvojo apie kitą, nes sulaukus 81 metų amžiaus atrodė, kad jau nebėra laiko imtis kitos. Bet privačiame susitikime popiežius Benediktas XVI jį paragino perduoti savo sukauptą patirtį svarbiu klausimu ir jau kitą rytą, pasak kardinolo, jis pagalvojo, kad tai galėtų būti mirties klausimas, apie kurį šiuolaikinėje visuomenėje dažnai nekalbama, kartais net ir per laidotuves.
Su šiuo klausimu jis buvo susidūręs daug kartų ir įvairiais būdais: kaip žmogus, iš pradžių išlydėjęs senelius, po to tėvus, kitus artimuosius, daug draugų, kaip kunigas, dvasiškai lydėjęs sunkiai sergančius ar vadovavęs mirusiųjų laidojimo apeigoms, kaip teologas, svarstęs Dievo Bažnyčiai perduotą tikėjimo tiesą apie susitikimą su Dievu po mirties, kaip filosofijos ir kultūros tyrinėtojas, susidūręs su įvairiomis doktrinomis apie mirtį, ir, galiausiai, kaip senas žmogus, kuris pats netrukus turės žengti per šį slenkstį.
Knyga susideda iš kelių didelių temų. Pirmiausia apžvelgiami atsakymai į tai, kas yra mirtis. Kaip ją suvokia ir aprašo medicinos mokslas, medicininiai tyrimai šioje srityje? Koks buvo mirties suvokimas praeityje ir koks yra jos suvokimas dabartyje? Kokie ritualai ją lydi? Kaip apie mirtį kalba šiuolaikinę kultūrą ir mentalitetą stipriai įtakojusios asmenybės, pavyzdžiui, „Apple“ įkūrėjas Steve Jobs? Kita tema yra apie tai, kas laukia po mirties. Kodėl žmogus trokšta, kad po mirties būtų tęstinumas? Kodėl jis turi tam tikrą svajonę apie amžinybę? Ar yra kokių nors duomenų apie pomirtinę būklę? Ką apie šiuos dalykus sako budizmas ir islamas?
Po šių svarstymų, užimančių maždaug pusę knygos, kardinolas Ruini savo dėmesį sutelkia į krikščionišką mokymą apie mirtį, pomirtinę būklę ir, paskiausiai, apie laikų pabaigą. Ganytojas, remdamasis turtinga krikščioniškos minties tradicija, aptaria tokius klausimus, kaip mirusių prisikėlimas, sielos nemirtingumas, palaimintasis regėjimas, pragaras ir skaistykla, pasitikėjimas ir viltis dėl ateities po mirties.
Vis tik, dar kartą pabrėžia kardinolas, jis nesiekė parašyti akademinio veikalo. Jo tikslas buvo, remiantis žiniomis iš įvairių sričių, atsakyti į savo ir kitų žmonių klausimus apie mirtį, ir taip pat pagrįsti krikščionišką viltį, neatsiribojant nuo asmeninės perspektyvos.
Pratarmėje kardinolas, pažymėdamas, jog mirtis yra „dažnas kunigo svečias“, aprašo ir kai kuriuos gilų įspūdį jam palikusius, daug minčių sužadinusius įvykius. Pavyzdžiui, kaip dar esant jaunam kunigui, prieš jo akis įvyko motociklo avarija, kurios metu žuvo jaunas vyras. Jo buvo paprašyta apie tai pranešti motinai, gyvenusiai kaimo namelyje. Nors jis, pasakoja kardinolas, pradėjo iš toli, motina tuoj pat suprato apie ką kalbama ir paklausė tiesiai. Gavusi atsakymą patylėjo ir, skausmo iškreiptu veidu, ištarė – „Dievo Motina kentėjo daugiau“. Kitas širdyje giliai įstrigęs įvykis buvo 25 Irake žuvusių italų karių laidotuvės. Be galo sunku tokiais atvejais atrasti tikrus ir prasmingus žodžius.
Nepaisant dažnų kontaktų su mirtimi, mirties klausimas ir jo suvokimas keitėsi bėgant metams. Žinoma, ir būnant jaunu seminaristu jis suprato, pasak kardinolo, jog gali mirti, bet tuo pat metu nepajėgė apie tai galvoti konkrečiai. Net ir reali akistata su mirtimi, paslydus ant ledo ir beveik žuvus kalnuose, sužadino padėką Dievui už apsaugą, tačiau greit apie ją nebegalvojo. Tačiau senatvė, vis akivaizdesnis ir negrįžtamas fizinių galių praradimas, priverčiantis atsisakyti giliausių įpročių, mirties klausimą padaro egzistenciškai kitokiu. (Vatikano radijas)
Kardinolas C. Ruini
